I hapa kanatat e zemrės kėtė mbrėmje
Dhe prita tė mė vinte njė lajm nga ty,
Mė erdhi nga larg zėri yt nėpėr endje,
Kristale lotėsh mė vendosi mbi sy.
Je e vetmja qė kam nė kėtė botė tė fėlliqur,
Gjysmėshpirt i trupit tė lodhur nga dhimbja,
Je puthja trėndafil pėr buzėn e rreshkur
Qė mė mungon nė kėtė burg vetmie.
Mė shaj, e nėse smė beson, copėtoma zemrėn
Qė tashmė gjysėm ka mbetur, pa jetė,
Unė nėn psherėtima tentoj ta mbys dhimbjen,
Tė dua tė them nėn lotė qė nga larg