Portali
nga G. Garcia Markez - Letra e Lamtumirės
Nėse pėr njė ēast Zoti do tė harronte se
jam njė kukull lecke e
do tė mė dhurojė paksa jetė, ka gjasa se
nuk do tė them gjithēka qė mendoj,
por patjetėr do ta mendoj ēdo gjė qė do ta them.
Do tiu jepja vlerė gjėrave, jo pėr vlerėn qė kanė,
por pėr kuptimin qė kanė.
Do tė flija pak, do tė ėndėrroja mė shumė,
e kuptoj se pėr ēdo minutė qė i mbyllim
sytė, humbim gjashtėdhjetė sekonda dritė.
Do tė ecja pėrpara kur tė tjerėt do tė ndaleshin,
do tė rrija zgjuar kur tė tjerėt do tė flinin,
do tė dėgjoja kur tė tjerėt flasin dhe
dhe sa do tė shijoja njė akullore tė mirė ēokolate!
Nėse Zoti do tė mė dhuronte paksa jetė,
do tė vishesha thjeshtė,
do tė shtrihesha nė pishė tė diellit duke lėnė zbuluar jo vetėm
trupin tim por edhe shpirtin tim.
Zoti im, nėse do tė kisha njė zemėr, do ta shkruaja
urrejtjen time nė akull dhe
dhe do tė prisja qė tė shkrihej nė diell.
Do tė pikturoja me njė ėndėr tė Van Gogut
sipėr yjeve njė poemė tė Benedettit
dhe njė kėngė e Serratit do tė ishte serenata
qė do tia kushtoja hėnės.
Do ti ujitja me lotėt e mi trėndafilėt,
pėr ta ndjerė dhimbjen e gjembave tė tyre
dhe puthjen e mishtė tė petaleve tė tyre
Zoti im, nėse do tė kisha paksa jetė
Nuk do tė lija tė kalonte qoftė njė ditė tė vetma
pa iu thėnė njerėzve se dua,
se i dua. Do ti bindja tė gjithė burrat e gratė
se janė tė parapėlqyerit e mi dhe
do tė jetoja i dashuruar nga dashuria.
Njerėzve do tua provoja
sa gabojnė tek mendojnė
tė heqin dorė sė dashuruari
kur plaken, pa e ditur
se plaken kur heqin dorė sė dashuruari.
Njė fėmije do ti jepja flatra,
por do ta lija ta merrte fluturimin vetė.
Tė moshuarit do ti mėsoja
se vdekja nuk vjen me pleqėrinė
por me harresėn.
Kaq shumė gjėra kam mėsuar nga ju, Njerėzit!
Ka mėsuar se e gjithė bota adhuron tė jetojė
mbi majėn e malit,
pa e ditur se lumturia e vėrtetė
ėshtė nė ngjitjen e shpatit.
Kam mėsuar se
kur i sapolinduri shtrėngon me grushtin e tij tė vogėl,
pėr herė tė parė, gishtin e babait tė tij,
e mban shtrėnguar pėr gjithmonė.
Kam mėsuar se njė njeri
ka tė drejtė ta vėshtrojė njė tjetėr
nga lart poshtė vetėm
kur duhet ta ndihmojė pėr tu ngritur.
Janė aq shumė gjėra
qė kam mundur tė mėsoj nga ju,
por realisht,
nuk do tė mė shėrbejnė shumė,
sepse kur do tė mi vendosin
brenda asaj valixheje,
palumturisht do tė jem duke vdekur.
Nėse pėr njė ēast Zoti do tė harronte se
jam njė kukull lecke e
do tė mė dhurojė paksa jetė, ka gjasa se
nuk do tė them gjithēka qė mendoj,
por patjetėr do ta mendoj ēdo gjė qė do ta them.
Do tiu jepja vlerė gjėrave, jo pėr vlerėn qė kanė,
por pėr kuptimin qė kanė.
Do tė flija pak, do tė ėndėrroja mė shumė,
e kuptoj se pėr ēdo minutė qė i mbyllim
sytė, humbim gjashtėdhjetė sekonda dritė.
Do tė ecja pėrpara kur tė tjerėt do tė ndaleshin,
do tė rrija zgjuar kur tė tjerėt do tė flinin,
do tė dėgjoja kur tė tjerėt flasin dhe
dhe sa do tė shijoja njė akullore tė mirė ēokolate!
Nėse Zoti do tė mė dhuronte paksa jetė,
do tė vishesha thjeshtė,
do tė shtrihesha nė pishė tė diellit duke lėnė zbuluar jo vetėm
trupin tim por edhe shpirtin tim.
Zoti im, nėse do tė kisha njė zemėr, do ta shkruaja
urrejtjen time nė akull dhe
dhe do tė prisja qė tė shkrihej nė diell.
Do tė pikturoja me njė ėndėr tė Van Gogut
sipėr yjeve njė poemė tė Benedettit
dhe njė kėngė e Serratit do tė ishte serenata
qė do tia kushtoja hėnės.
Do ti ujitja me lotėt e mi trėndafilėt,
pėr ta ndjerė dhimbjen e gjembave tė tyre
dhe puthjen e mishtė tė petaleve tė tyre
Zoti im, nėse do tė kisha paksa jetė
Nuk do tė lija tė kalonte qoftė njė ditė tė vetma
pa iu thėnė njerėzve se dua,
se i dua. Do ti bindja tė gjithė burrat e gratė
se janė tė parapėlqyerit e mi dhe
do tė jetoja i dashuruar nga dashuria.
Njerėzve do tua provoja
sa gabojnė tek mendojnė
tė heqin dorė sė dashuruari
kur plaken, pa e ditur
se plaken kur heqin dorė sė dashuruari.
Njė fėmije do ti jepja flatra,
por do ta lija ta merrte fluturimin vetė.
Tė moshuarit do ti mėsoja
se vdekja nuk vjen me pleqėrinė
por me harresėn.
Kaq shumė gjėra kam mėsuar nga ju, Njerėzit!
Ka mėsuar se e gjithė bota adhuron tė jetojė
mbi majėn e malit,
pa e ditur se lumturia e vėrtetė
ėshtė nė ngjitjen e shpatit.
Kam mėsuar se
kur i sapolinduri shtrėngon me grushtin e tij tė vogėl,
pėr herė tė parė, gishtin e babait tė tij,
e mban shtrėnguar pėr gjithmonė.
Kam mėsuar se njė njeri
ka tė drejtė ta vėshtrojė njė tjetėr
nga lart poshtė vetėm
kur duhet ta ndihmojė pėr tu ngritur.
Janė aq shumė gjėra
qė kam mundur tė mėsoj nga ju,
por realisht,
nuk do tė mė shėrbejnė shumė,
sepse kur do tė mi vendosin
brenda asaj valixheje,
palumturisht do tė jem duke vdekur.
