Portali
nga KREU III
LĖVIZJA KOMBĖTARE SHQIPTARE NĖ VITET 30-70 TĖ SHEK. XIX
1. FILLIMET E LĖVIZJES KOMBĖTARE
Gjendja nė Shqipėri pas reformave tė para centralizuese osmane
Zhvillimi i lėvizjes kombėtare nė vitet 30-40 tė shek. XIX pėrkon me periudhėn e reformave tė para centralizuese, qė filluan tė ndėrmerreshin nė Perandorinė Osmane nė vitet 30. Me kėto reforma, nė mėnyrė tė veēantė me likuidimin e sistemit tė timareve, dhe me njohjen ligjėrisht tė pronės private mbi tokėn (mė 1834), si edhe me masat pėr riorganizimin e sitemit administrativ, ushtarak dhe tė taksave, Porta e Lartė synonte ta fuste vendin nė rrugėn e evropianizimit, tė forconte pushtetin qendror, tė rimėkėmbte fuqinė e Perandorisė, e cila ishte dobėsuar sė tepėrmi nga prapambetja ekonomiko-shoqėrore, nga sistemi shtetėror anakronik, thellėsisht shtypės e parazitar, dhe nga kryengritjet e vazhdueshme tė popujve tė shtypur.
Reformat filluan tė zbatoheshin nė Shqipėri qysh nė vitet 30. Ato i dhanė njė goditje tė rėndė nė radhė tė parė shtresės sė vjetėr feudale-ushtarake, e cila, si kudo edhe nė Shqipėri, kishte filluar tė shthurej dhe ishte dobėsuar shumė nga ekspeditat osmane tė viteve 1822-1831. Njė pjesė e krerėve feudalė qė ishin aktivizuar nė kryengritjet u asgjėsua, tė tjerė u internuan dhe ata qė mundėn tė shpėtonin mėrguan jashtė vendit, ndėrsa pronat e tyre u shpallėn ēifligje shtetėrore. Reforma agrare u dha mundėsi tė ngriheshin e tė forcoheshin ēifligarėve tė rinj, pronarė privatė tė tokave, tė lidhur me Portėn e me politikėn e saj centralizuese.
Dobėsimi i klasės feudale shqiptare i dha mundėsi borgjezisė, tė pėrfaqėsuar nga tregtarėt dhe pronarėt e punishteve zejtare e tė manifakturave tė merrte pjesė mė me gjallėri nė jetėn ekonomike e politike tė vendit.
Reformat e para centralizuese u quajtėn tė pamjaftueshme, prandaj Mustafa Reshit pasha, pasi mori edhe pėlqimin e sulltanit tė ri, Abdyl Mexhitit, qė sapo kishte hipur nė fron, pėrgatiti projektin e reformave, tė njohura me emrin Tanzimat. Ato u shpallėn nga Mustafa Reshit pasha me dekretin perandorak (Hati Humajun) tė 3 nėntorit 1839, qė mban emrin dekreti i Gjylhanesė. Me kėtė akt shpalleshin kėto reforma: garantohej paprekshmėria e jetės, e nderit dhe e pasurisė pėr tė gjithė shtetasit osmanė, pa dallim feje; hiqej konfiskimi i pasurisė pėr ata qė paditeshin nė gjykatė dhe fėmijėt e tyre nuk privoheshin nga e drejta e trashėgimisė sė pasurisė; vendosej ndarja dhe mbledhja e rregullt e taksave dhe hiqej sistemi i sipėrmarrjes sė tyre (iltizami); futej shėrbimi i rregullt ushtarak dhe shkurtohej afati i tij; shėrbimi i regullt (nizami) do tė zgjaste 4-5 vjet, ndėrsa ai rezervist (redifi) 7 vjet.
Po tė vlerėsohet nė pėrgjithėsi, Tanzimati ishte njė orvatje qė ndėrmorėn qarqet qeveritare osmane pėr ta shpėtuar Perandorinė e tyre nga humnera ku po rrukullisej dhe pėr ta rimėkėmbur atė mbi baza tė reja, sipas shembullit tė shteteve evropiane. Prandaj Tanzimati ėshtė vlerėsuar nga bashkėkohėsit dhe nga studiues tė sotėm si njė pėrēapje qė Perandoria Osmane po bėnte pėr tu shkėputur nga e kaluara e saj mesjetare-feudale dhe pėr tė hyrė nė rrugėn e shndėrrimit nė njė shtet modern.
Por gjithė kėto masa ishin gjysmake dhe nuk mund tė ndodhte ndryshe nė kushtet kur Perandoria Osmane nuk ndėrmori reforma rrėnjėsore pėr tė ndryshuar sistemin e saj ekonomik tė prapambetur gjysmėfeudal dhe regjimin politik mesjetar absolutist. Nė tė vėrtetė reformat u katandisėn nė disa arnime borgjeze, qė nuk mund ta ndryshonin gjendjen nė Perandori. Megjithatė, nėse edhe kėto masa gjysmake ishin tė dobishme pėr Perandorinė Osmane, sepse mund tė ndikonin nė forcimin e sistemit tė saj tė centralizuar, nė aftėsinė pėr tė pėrballuar lėvizjet ēlirimtare dhe ndėrhyrjet e Fuqive tė Mėdha, ato nuk qenė tė mira pėr Shqipėrinė dhe shqiptarėt, tė cilėt nuk e gjykuan Tanzimatin me syrin e klikės sunduese sulltaniste, por me logjikėn e popullit tė shtypur, jo nga pozitat e Portės sė Lartė, por nga interesat e kombit tė shtypur e tė robėruar dhe tė aspiratės sė tij pėr ta ndryshuar kėtė gjendje. Shqiptarėt e vlerėsuan Tanzimatin, jo nė prizmin e fuqizimit tė Perandorisė, por nė kėndvėshtrimin e vetėqeverisjes sė Shqipėrisė, jo sipas zhurmės sė deklaratave tė bujshme, por nga rezultatet e tij praktike dhe nga rrjedhojat qė pati pėr popullin shqiptar.
Nė tė vėrtetė Tanzimati nuk u dha shqiptarėve asnjė tė drejtė kombėtare, nuk i njohu as si komb mė vete, nuk dha asnjė mundėsi pėr vetėqeverisje, madje ua mohoi pėrsėri tė drejtėn mė elementare njerėzore pėr tė shkruar dhe pėr tė mėsuar nė shkolla gjuhėn amtare. Ai i detyroi shqiptarėt ti nėnshtroheshin administratės sė huaj burokratike, shėrbimit tė rėndė e tė detyrueshėm ushtarak, rriti mė shumė peshėn e taksave, qė edhe deri atėherė ishte e rėnduar dhe pėrgjithėsisht ēoi nė keqėsimin e gjendjes sė tyre ekonomike e politike, nė forcimin e zgjedhės nacionale turke mbi ta. Ato reforma, nė dukje me karakter evropian, qė u shpallėn edhe nėn trysninė e Fuqive tė Mėdha (si barazia e gjithė shtetasve, gjithnjė si osmanllinj), nuk u vunė asnjėherė nė jetė dhe nuk mund tė realizoheshin pa ndryshime rrėnjėsore nė sistemin ekonomik e politik tė Perandorisė Osmane, tė cilat sulltanėt osmanė nuk ishin nė gjendje ti bėnin.
Me zbatimin e reformės nė fushėn administrative, pushteti civil u nda nga ai ushtarak dhe qeverisja e vendit, qė deri atėherė bėhej nga feudalėt vendas, kaloi nė duart e njė aparati burokratik tė centralizuar. Porta e Lartė nuk kishte mė besim te funksionarėt shqiptarė. Pėrvoja e viteve tė kaluara kishte treguar se ata ishin tė prirur drejt qeverisjes sė krahinave nė mėnyrė autonome e drejt shkėputjes sė plotė nga vartėsia e Perandorisė Osmane. Prandaj ajo filloi zėvendėsimin e tyre shkallė-shkallė me nėpunės tė huaj. Nė fillim u zėvendėsuan qeveritarėt e sanxhakėve shqiptarė, kadinjtė, myftinjtė, veēanėrisht nė ato krahina ku kishin shpėrthyer pėrsėri lėvizje kryengritėse, qė sapo ishin shtypur me armė. Kėshtu, nė mjaft sanxhakė e sidomos nė Shqipėrinė e Jugut pushteti kaloi nga duart e qeveritarėve shqiptarė nė ato tė funksionarėve turq.
Administrata e re pėrbėhej nga nėpunės tė huaj qė nuk e dinin gjuhėn e vendit dhe nuk i njihnin zakonet e traditat e popullit shqiptar. Meqenėse do tė qėndronin nė kėto poste njė periudhė tė caktuar dhe meqė njė pjesė e nėpunėsve ose nuk paguheshin rregullisht ose duhej tė siguronin rrogėn nga tė ardhurat lokale, ata pėrpiqeshin tė grabisnin me tė gjitha mėnyrat popullsinė me anė taksash e gjobash, pa u pėrmbajtur as nė pėrdorimin e forcės. Pėrveē kėsaj, praktikohej gjerėsisht ryshfeti, pa tė cilin nuk mund tė kryhej asnjė punė. Ai u jepej si nėpunėsve tė thjeshtė, ashtu edhe funksionarėve tė organeve mė tė larta tė Perandorisė Osmane. Edhe sistemi i mbledhjes sė taksave me anė tė iltizamit (sipėrmarrjes), megjithėse u krijua njė aparat i veēantė nėpunėsish tė financave, nė praktikė nuk u hoq, por mbeti nė fuqi pėr njė kohė tė gjatė, sepse u leverdiste funksionarėve tė lartė tė shtetit, qė pėrfitonin e pasuroheshin me kėto lloj spekulimesh.
Ndėrsa nė njė varg qendrash administrative u grumbulluan me shumicė nėpunėsit e huaj turq, disa zona, si Tiranėn, Matin, Lezhėn, Ulqinin, etj., Porta e Lartė i la, nė vitet 40, ende nė duart e oxhakėve tė vendit, tė cilėt i paguanin arkės shtetėrore nė Stamboll njė shumė tė pėrgjithshme vjetore, tė nxjerrė nga detyrimet nė krahinat qė administronin.
Krahas reformės administrative, Porta e Lartė mori masa pėr tė vėnė nė jetė reformėn ushtarake, e cila parashikonte ēarmatimin e popullsisė dhe krijimin e njė ushtrie tė rregullt. Nė kuadrin e krijimit tė kėsaj ushtrie, Veziri i Madh, Mehmed Reshid pasha, qė ishte ngarkuar me zbatimin e reformave nė Shqipėri, filloi tė rekrutonte ushtarė tė rregullt (nizamė) nga mosha 15 deri nė moshėn 30-vjeēare. Tė rekrutuarit bėnin jetė kazerme dhe stėrviteshin sipas rregullave tė ushtrive evropiane. Ata e kryenin shėrbimin ushtarak larg vendit tė vet nė kushte shumė tė vėshtira. Vetėm njė pjesė e tyre mund tė kthehej e gjallė dhe pa u gjymtuar nga shėrbimi i gjatė ushtarak nė dhe tė huaj. Mė tė shumtė ishin ata qė vdisnin nga abuzimet e intendentėve, nga mungesa e ushqimit dhe e veshmbathjes dhe nga epidemitė, sesa ata qė vriteshin nė luftė.
Shėrbimi rezervist (redif) bėhej zakonisht nė vendlindjen e rezervistėve. Kjo u jepte atyre mundėsi qė nė njė kohė tė caktuar, krahas shėrbimit ushtarak, tė merreshin edhe me bujqėsi e me blegtori.
Reforma ushtarake u shoqėrua edhe me tatime e taksa tė reja tė jashtėzakonshme, qė shėrbenin pėr ushqimin dhe pėr veshjen e ushtarėve nizamė. Por edhe kjo reformė nuk u zbatua kudo dhe menjėherė. Ushtria e rregullt u vendos nė qytete, ku mbaheshin garnizone ushtarake. Nė Manastir dhe nė Janinė u grumbulluan forca tė mėdha, me anė tė tė cilave Porta ushtronte njė trysni tė vazhdueshme mbi trevat shqiptare.
Ndėrsa nga njėra anė Stambolli organizonte ushtrinė e rregullt, nga ana tjetėr vazhdonte tė pėrdorte repartet e parregullta, tė rekrutuara nga krerė feudalė e bajraktarė midis malėsorėve pėr ti dėrguar nė frontet e luftės me shtete tė tjera ose pėr tė shtypur kryengritjet brenda e jashtė Shqipėrisė. Nė kėto raste Porta e Lartė synonte jo vetėm tė pėrfitonte nga ndihma e tyre ushtarake, por edhe ti largonte nga Shqipėria ku zienin kryengritjet e ti neutralizonte kėto forca tė rrezikshme pėr tė.
Me reformat e periudhės sė Tanzimatit Porta e Lartė u kishte njohur kombėsive tė Perandorisė Osmane tė drejtėn tė merrnin arsim nė gjuhėn amtare nė shkollat publike. Por ajo vijonte tė barazonte kombėsinė me fenė. Kėshtu, myslimanėt e Perandorisė, midis tė cilėve edhe shqiptarėt, ajo vazhdoi edhe pas kėsaj ti quante turq, ndėrsa ortodoksėt, qofshin kėta shqiptarė, bullgarė, serbė a vllehė, i quante grekė ose rumė dhe i kishte lėnė nėn administrimin fetar e kulturor tė Patrikanės greke tė Stambollit. Si kombėsi mė vete quheshin edhe katolikėt ose latinėt e Perandorisė.
Shqiptarėve tė ndarė nė myslimanė, ortodoksė e katolikė, duke mos bėrė pjesė nė njė bashkėsi tė vetme fetare dhe duke mos u njohur kėshtu si njė kombėsi mė vete, nuk u jepej mundėsia tė lėvronin lirisht gjuhėn e tyre amtare. Ata detyroheshin tė kishin arsimin sipas fesė sė tyre turqisht, greqisht ose italisht. Nė pėrputhje me kėtė politikė, pas shpalljes sė dekreteve tė Tanzimatit nė Shqipėri u rrit numri i shkollave nė gjuhė tė huaj. Shkolla shtetėrore fillore dhe qytetėse (ruzhdie) nė gjuhėn turke u hapėn nė krahina tė ndryshme tė vendit; nė Shqipėrinė e Jugut u rrit edhe numri i shkollave laike nė gjuhėn greke pėr popullsinė ortodokse, tė cilat ishin nėn mbikqyrjen e peshkopėve grekė, ndėrsa nė veri, ndonėse mė pak, u rrit numri i shkollave katolike qė drejtoheshin nga kleri ose nga disa mėsues privatė nė Shkodėr. Megjithėse pėrhapnin njohuri tė dobishme dhe ndihmonin nė arsimimin e njė pjese tė fėmijėve, kėto shkolla, pėrveē atyre qė drejtoheshin nga mėsues privatė, pėrshkoheshin nga njė frymė fanatizmi dhe intolerance fetare, nuk shėrbenin pėr afirmimin kombėtar tė shqiptarėve tė feve tė ndryshme, por nxisnin dasinė fetare dhe u shėrbenin politikės sė shteteve qė i mbanin ato dhe synimeve tė tyre pėr asimilimin e shqiptarėve.
Reformat, formalisht, parashikonin barazinė e shtetasve pavarėsisht nga feja e tyre. Por nė tė vėrtetė paria sunduese feudale osmane vijoi ta ruante pozitėn e saj tė privilegjuar kundrejt popullsisė sė krishterė. Pabarazia juridike e popullsisė sė krishterė shprehej, pėrveē tė tjerave, nė pagimin e njė takse tė veēantė pėr gjithė meshkujt e krishterė mbi 12 vjeē (xhizje).
Vetė sulltani e rrethi i tij familjar, si edhe pėrfaqėsuesit e tjerė tė klasės feudale osmane, nxirrnin pėrfitime duke shkelur parimet e shpallura nga reformat dhe duke ruajtur praktikėn e vjetėr tė abuzimeve, siē ishte veēanėrisht shitja e posteve qeveritare. Sulltani e familja e tij ruajtėn nė Shqipėri pėr njė kohė tė gjatė njė varg privilegjesh feudale. Kėshtu, njė pjesė e mirė e tė ardhurave tė sanxhakut tė Ohrit, ku pėrfshiheshin krahina tė tėra shqiptare, vijuan ti shkonin si tė ardhura private sulltanes-nėnė, kurse sulltanit i shkonin tė ardhurat nga qiraja e Bezistenit? nė pazarin e Shkodrės dhe nga shitja e sė drejtės sė peshkimit po nė kėtė qytet. Madje, gabelėt (arixhinjtė) e Myzeqesė edhe pas shpalljes sė reformave vazhduan tė quheshin tė gjithė skllevėr tė sulltanit dhe shėrbimet e tyre u shiteshin pėr vit (nga ana e tij) tė interesuarve kundrejt njė shume tė caktuar.
LĖVIZJA KOMBĖTARE SHQIPTARE NĖ VITET 30-70 TĖ SHEK. XIX
1. FILLIMET E LĖVIZJES KOMBĖTARE
Gjendja nė Shqipėri pas reformave tė para centralizuese osmane
Zhvillimi i lėvizjes kombėtare nė vitet 30-40 tė shek. XIX pėrkon me periudhėn e reformave tė para centralizuese, qė filluan tė ndėrmerreshin nė Perandorinė Osmane nė vitet 30. Me kėto reforma, nė mėnyrė tė veēantė me likuidimin e sistemit tė timareve, dhe me njohjen ligjėrisht tė pronės private mbi tokėn (mė 1834), si edhe me masat pėr riorganizimin e sitemit administrativ, ushtarak dhe tė taksave, Porta e Lartė synonte ta fuste vendin nė rrugėn e evropianizimit, tė forconte pushtetin qendror, tė rimėkėmbte fuqinė e Perandorisė, e cila ishte dobėsuar sė tepėrmi nga prapambetja ekonomiko-shoqėrore, nga sistemi shtetėror anakronik, thellėsisht shtypės e parazitar, dhe nga kryengritjet e vazhdueshme tė popujve tė shtypur.
Reformat filluan tė zbatoheshin nė Shqipėri qysh nė vitet 30. Ato i dhanė njė goditje tė rėndė nė radhė tė parė shtresės sė vjetėr feudale-ushtarake, e cila, si kudo edhe nė Shqipėri, kishte filluar tė shthurej dhe ishte dobėsuar shumė nga ekspeditat osmane tė viteve 1822-1831. Njė pjesė e krerėve feudalė qė ishin aktivizuar nė kryengritjet u asgjėsua, tė tjerė u internuan dhe ata qė mundėn tė shpėtonin mėrguan jashtė vendit, ndėrsa pronat e tyre u shpallėn ēifligje shtetėrore. Reforma agrare u dha mundėsi tė ngriheshin e tė forcoheshin ēifligarėve tė rinj, pronarė privatė tė tokave, tė lidhur me Portėn e me politikėn e saj centralizuese.
Dobėsimi i klasės feudale shqiptare i dha mundėsi borgjezisė, tė pėrfaqėsuar nga tregtarėt dhe pronarėt e punishteve zejtare e tė manifakturave tė merrte pjesė mė me gjallėri nė jetėn ekonomike e politike tė vendit.
Reformat e para centralizuese u quajtėn tė pamjaftueshme, prandaj Mustafa Reshit pasha, pasi mori edhe pėlqimin e sulltanit tė ri, Abdyl Mexhitit, qė sapo kishte hipur nė fron, pėrgatiti projektin e reformave, tė njohura me emrin Tanzimat. Ato u shpallėn nga Mustafa Reshit pasha me dekretin perandorak (Hati Humajun) tė 3 nėntorit 1839, qė mban emrin dekreti i Gjylhanesė. Me kėtė akt shpalleshin kėto reforma: garantohej paprekshmėria e jetės, e nderit dhe e pasurisė pėr tė gjithė shtetasit osmanė, pa dallim feje; hiqej konfiskimi i pasurisė pėr ata qė paditeshin nė gjykatė dhe fėmijėt e tyre nuk privoheshin nga e drejta e trashėgimisė sė pasurisė; vendosej ndarja dhe mbledhja e rregullt e taksave dhe hiqej sistemi i sipėrmarrjes sė tyre (iltizami); futej shėrbimi i rregullt ushtarak dhe shkurtohej afati i tij; shėrbimi i regullt (nizami) do tė zgjaste 4-5 vjet, ndėrsa ai rezervist (redifi) 7 vjet.
Po tė vlerėsohet nė pėrgjithėsi, Tanzimati ishte njė orvatje qė ndėrmorėn qarqet qeveritare osmane pėr ta shpėtuar Perandorinė e tyre nga humnera ku po rrukullisej dhe pėr ta rimėkėmbur atė mbi baza tė reja, sipas shembullit tė shteteve evropiane. Prandaj Tanzimati ėshtė vlerėsuar nga bashkėkohėsit dhe nga studiues tė sotėm si njė pėrēapje qė Perandoria Osmane po bėnte pėr tu shkėputur nga e kaluara e saj mesjetare-feudale dhe pėr tė hyrė nė rrugėn e shndėrrimit nė njė shtet modern.
Por gjithė kėto masa ishin gjysmake dhe nuk mund tė ndodhte ndryshe nė kushtet kur Perandoria Osmane nuk ndėrmori reforma rrėnjėsore pėr tė ndryshuar sistemin e saj ekonomik tė prapambetur gjysmėfeudal dhe regjimin politik mesjetar absolutist. Nė tė vėrtetė reformat u katandisėn nė disa arnime borgjeze, qė nuk mund ta ndryshonin gjendjen nė Perandori. Megjithatė, nėse edhe kėto masa gjysmake ishin tė dobishme pėr Perandorinė Osmane, sepse mund tė ndikonin nė forcimin e sistemit tė saj tė centralizuar, nė aftėsinė pėr tė pėrballuar lėvizjet ēlirimtare dhe ndėrhyrjet e Fuqive tė Mėdha, ato nuk qenė tė mira pėr Shqipėrinė dhe shqiptarėt, tė cilėt nuk e gjykuan Tanzimatin me syrin e klikės sunduese sulltaniste, por me logjikėn e popullit tė shtypur, jo nga pozitat e Portės sė Lartė, por nga interesat e kombit tė shtypur e tė robėruar dhe tė aspiratės sė tij pėr ta ndryshuar kėtė gjendje. Shqiptarėt e vlerėsuan Tanzimatin, jo nė prizmin e fuqizimit tė Perandorisė, por nė kėndvėshtrimin e vetėqeverisjes sė Shqipėrisė, jo sipas zhurmės sė deklaratave tė bujshme, por nga rezultatet e tij praktike dhe nga rrjedhojat qė pati pėr popullin shqiptar.
Nė tė vėrtetė Tanzimati nuk u dha shqiptarėve asnjė tė drejtė kombėtare, nuk i njohu as si komb mė vete, nuk dha asnjė mundėsi pėr vetėqeverisje, madje ua mohoi pėrsėri tė drejtėn mė elementare njerėzore pėr tė shkruar dhe pėr tė mėsuar nė shkolla gjuhėn amtare. Ai i detyroi shqiptarėt ti nėnshtroheshin administratės sė huaj burokratike, shėrbimit tė rėndė e tė detyrueshėm ushtarak, rriti mė shumė peshėn e taksave, qė edhe deri atėherė ishte e rėnduar dhe pėrgjithėsisht ēoi nė keqėsimin e gjendjes sė tyre ekonomike e politike, nė forcimin e zgjedhės nacionale turke mbi ta. Ato reforma, nė dukje me karakter evropian, qė u shpallėn edhe nėn trysninė e Fuqive tė Mėdha (si barazia e gjithė shtetasve, gjithnjė si osmanllinj), nuk u vunė asnjėherė nė jetė dhe nuk mund tė realizoheshin pa ndryshime rrėnjėsore nė sistemin ekonomik e politik tė Perandorisė Osmane, tė cilat sulltanėt osmanė nuk ishin nė gjendje ti bėnin.
Me zbatimin e reformės nė fushėn administrative, pushteti civil u nda nga ai ushtarak dhe qeverisja e vendit, qė deri atėherė bėhej nga feudalėt vendas, kaloi nė duart e njė aparati burokratik tė centralizuar. Porta e Lartė nuk kishte mė besim te funksionarėt shqiptarė. Pėrvoja e viteve tė kaluara kishte treguar se ata ishin tė prirur drejt qeverisjes sė krahinave nė mėnyrė autonome e drejt shkėputjes sė plotė nga vartėsia e Perandorisė Osmane. Prandaj ajo filloi zėvendėsimin e tyre shkallė-shkallė me nėpunės tė huaj. Nė fillim u zėvendėsuan qeveritarėt e sanxhakėve shqiptarė, kadinjtė, myftinjtė, veēanėrisht nė ato krahina ku kishin shpėrthyer pėrsėri lėvizje kryengritėse, qė sapo ishin shtypur me armė. Kėshtu, nė mjaft sanxhakė e sidomos nė Shqipėrinė e Jugut pushteti kaloi nga duart e qeveritarėve shqiptarė nė ato tė funksionarėve turq.
Administrata e re pėrbėhej nga nėpunės tė huaj qė nuk e dinin gjuhėn e vendit dhe nuk i njihnin zakonet e traditat e popullit shqiptar. Meqenėse do tė qėndronin nė kėto poste njė periudhė tė caktuar dhe meqė njė pjesė e nėpunėsve ose nuk paguheshin rregullisht ose duhej tė siguronin rrogėn nga tė ardhurat lokale, ata pėrpiqeshin tė grabisnin me tė gjitha mėnyrat popullsinė me anė taksash e gjobash, pa u pėrmbajtur as nė pėrdorimin e forcės. Pėrveē kėsaj, praktikohej gjerėsisht ryshfeti, pa tė cilin nuk mund tė kryhej asnjė punė. Ai u jepej si nėpunėsve tė thjeshtė, ashtu edhe funksionarėve tė organeve mė tė larta tė Perandorisė Osmane. Edhe sistemi i mbledhjes sė taksave me anė tė iltizamit (sipėrmarrjes), megjithėse u krijua njė aparat i veēantė nėpunėsish tė financave, nė praktikė nuk u hoq, por mbeti nė fuqi pėr njė kohė tė gjatė, sepse u leverdiste funksionarėve tė lartė tė shtetit, qė pėrfitonin e pasuroheshin me kėto lloj spekulimesh.
Ndėrsa nė njė varg qendrash administrative u grumbulluan me shumicė nėpunėsit e huaj turq, disa zona, si Tiranėn, Matin, Lezhėn, Ulqinin, etj., Porta e Lartė i la, nė vitet 40, ende nė duart e oxhakėve tė vendit, tė cilėt i paguanin arkės shtetėrore nė Stamboll njė shumė tė pėrgjithshme vjetore, tė nxjerrė nga detyrimet nė krahinat qė administronin.
Krahas reformės administrative, Porta e Lartė mori masa pėr tė vėnė nė jetė reformėn ushtarake, e cila parashikonte ēarmatimin e popullsisė dhe krijimin e njė ushtrie tė rregullt. Nė kuadrin e krijimit tė kėsaj ushtrie, Veziri i Madh, Mehmed Reshid pasha, qė ishte ngarkuar me zbatimin e reformave nė Shqipėri, filloi tė rekrutonte ushtarė tė rregullt (nizamė) nga mosha 15 deri nė moshėn 30-vjeēare. Tė rekrutuarit bėnin jetė kazerme dhe stėrviteshin sipas rregullave tė ushtrive evropiane. Ata e kryenin shėrbimin ushtarak larg vendit tė vet nė kushte shumė tė vėshtira. Vetėm njė pjesė e tyre mund tė kthehej e gjallė dhe pa u gjymtuar nga shėrbimi i gjatė ushtarak nė dhe tė huaj. Mė tė shumtė ishin ata qė vdisnin nga abuzimet e intendentėve, nga mungesa e ushqimit dhe e veshmbathjes dhe nga epidemitė, sesa ata qė vriteshin nė luftė.
Shėrbimi rezervist (redif) bėhej zakonisht nė vendlindjen e rezervistėve. Kjo u jepte atyre mundėsi qė nė njė kohė tė caktuar, krahas shėrbimit ushtarak, tė merreshin edhe me bujqėsi e me blegtori.
Reforma ushtarake u shoqėrua edhe me tatime e taksa tė reja tė jashtėzakonshme, qė shėrbenin pėr ushqimin dhe pėr veshjen e ushtarėve nizamė. Por edhe kjo reformė nuk u zbatua kudo dhe menjėherė. Ushtria e rregullt u vendos nė qytete, ku mbaheshin garnizone ushtarake. Nė Manastir dhe nė Janinė u grumbulluan forca tė mėdha, me anė tė tė cilave Porta ushtronte njė trysni tė vazhdueshme mbi trevat shqiptare.
Ndėrsa nga njėra anė Stambolli organizonte ushtrinė e rregullt, nga ana tjetėr vazhdonte tė pėrdorte repartet e parregullta, tė rekrutuara nga krerė feudalė e bajraktarė midis malėsorėve pėr ti dėrguar nė frontet e luftės me shtete tė tjera ose pėr tė shtypur kryengritjet brenda e jashtė Shqipėrisė. Nė kėto raste Porta e Lartė synonte jo vetėm tė pėrfitonte nga ndihma e tyre ushtarake, por edhe ti largonte nga Shqipėria ku zienin kryengritjet e ti neutralizonte kėto forca tė rrezikshme pėr tė.
Me reformat e periudhės sė Tanzimatit Porta e Lartė u kishte njohur kombėsive tė Perandorisė Osmane tė drejtėn tė merrnin arsim nė gjuhėn amtare nė shkollat publike. Por ajo vijonte tė barazonte kombėsinė me fenė. Kėshtu, myslimanėt e Perandorisė, midis tė cilėve edhe shqiptarėt, ajo vazhdoi edhe pas kėsaj ti quante turq, ndėrsa ortodoksėt, qofshin kėta shqiptarė, bullgarė, serbė a vllehė, i quante grekė ose rumė dhe i kishte lėnė nėn administrimin fetar e kulturor tė Patrikanės greke tė Stambollit. Si kombėsi mė vete quheshin edhe katolikėt ose latinėt e Perandorisė.
Shqiptarėve tė ndarė nė myslimanė, ortodoksė e katolikė, duke mos bėrė pjesė nė njė bashkėsi tė vetme fetare dhe duke mos u njohur kėshtu si njė kombėsi mė vete, nuk u jepej mundėsia tė lėvronin lirisht gjuhėn e tyre amtare. Ata detyroheshin tė kishin arsimin sipas fesė sė tyre turqisht, greqisht ose italisht. Nė pėrputhje me kėtė politikė, pas shpalljes sė dekreteve tė Tanzimatit nė Shqipėri u rrit numri i shkollave nė gjuhė tė huaj. Shkolla shtetėrore fillore dhe qytetėse (ruzhdie) nė gjuhėn turke u hapėn nė krahina tė ndryshme tė vendit; nė Shqipėrinė e Jugut u rrit edhe numri i shkollave laike nė gjuhėn greke pėr popullsinė ortodokse, tė cilat ishin nėn mbikqyrjen e peshkopėve grekė, ndėrsa nė veri, ndonėse mė pak, u rrit numri i shkollave katolike qė drejtoheshin nga kleri ose nga disa mėsues privatė nė Shkodėr. Megjithėse pėrhapnin njohuri tė dobishme dhe ndihmonin nė arsimimin e njė pjese tė fėmijėve, kėto shkolla, pėrveē atyre qė drejtoheshin nga mėsues privatė, pėrshkoheshin nga njė frymė fanatizmi dhe intolerance fetare, nuk shėrbenin pėr afirmimin kombėtar tė shqiptarėve tė feve tė ndryshme, por nxisnin dasinė fetare dhe u shėrbenin politikės sė shteteve qė i mbanin ato dhe synimeve tė tyre pėr asimilimin e shqiptarėve.
Reformat, formalisht, parashikonin barazinė e shtetasve pavarėsisht nga feja e tyre. Por nė tė vėrtetė paria sunduese feudale osmane vijoi ta ruante pozitėn e saj tė privilegjuar kundrejt popullsisė sė krishterė. Pabarazia juridike e popullsisė sė krishterė shprehej, pėrveē tė tjerave, nė pagimin e njė takse tė veēantė pėr gjithė meshkujt e krishterė mbi 12 vjeē (xhizje).
Vetė sulltani e rrethi i tij familjar, si edhe pėrfaqėsuesit e tjerė tė klasės feudale osmane, nxirrnin pėrfitime duke shkelur parimet e shpallura nga reformat dhe duke ruajtur praktikėn e vjetėr tė abuzimeve, siē ishte veēanėrisht shitja e posteve qeveritare. Sulltani e familja e tij ruajtėn nė Shqipėri pėr njė kohė tė gjatė njė varg privilegjesh feudale. Kėshtu, njė pjesė e mirė e tė ardhurave tė sanxhakut tė Ohrit, ku pėrfshiheshin krahina tė tėra shqiptare, vijuan ti shkonin si tė ardhura private sulltanes-nėnė, kurse sulltanit i shkonin tė ardhurat nga qiraja e Bezistenit? nė pazarin e Shkodrės dhe nga shitja e sė drejtės sė peshkimit po nė kėtė qytet. Madje, gabelėt (arixhinjtė) e Myzeqesė edhe pas shpalljes sė reformave vazhduan tė quheshin tė gjithė skllevėr tė sulltanit dhe shėrbimet e tyre u shiteshin pėr vit (nga ana e tij) tė interesuarve kundrejt njė shume tė caktuar.