Portali
nga Konflikti me Venedikun (1447-1448)
Republika e Venedikut ishte njė nga shtetet mė tė fuqishme detare e tregtare nė tėrė pellgun e Mesdheut dhe zotėronte njė numėr qytetesh e qendrash tė rėndėsishme ekonomike tė Ballkanit e mė gjerė. Nė kėtė kuadėr njė vend tė veēantė e rol parėsor kishin zotėrimet e Republikės sė Venedikut nė Shqipėri.
Rėndėsia ekonomike, politike dhe strategjike e zotėrimeve qė kishte nė tokat shqiptare, bėnte qė Republika e Venedikut t`i kushtonte nė ēdo kohė vėmendje tė veēantė ruajtjes sė kėtyre zotėrimeve dhe forcimit tė pozitave tė veta nė to. Pėr kėtė qėllim ajo shfrytėzoi gjendjen politike tė krijuar nė Shqipėri pas vitit 1443. Nga fundi i kėtij viti e mė pas, Senati i Venedikut shqyrtoi mundėsinė e kalimit nė duart e Republikės tė Gjirokastrės, tė Janinės e tė Kaninės, qė ende mbaheshin nga osmanėt. Duke shfrytėzuar rrethanat e krijuara nga vdekja e sundimtarit tė kėshtjellės sė Dejės, Lekė Zaharisė, nėpėrmjet nėnės sė kėtij, Boksės, qė ishte motėr e Tanush Dukagjinit, nė shtator tė vitit 1444 Venediku mori Dejėn, Shasin si dhe ndonjė kėshtjellė tjetėr tė paidentifikuar tė tij. Zotėrimi i Dejės kishte pėr Venedikun rėndėsi tė shumanshme. Nga ana ekonomike jepte tė ardhura jo tė pakta si qendėr doganore nė kryqėzim tė rrugėve tė rėndėsishme tregtare. Nė plan strategjik e ushtarak, si kėshtjellė ajo mbronte zotėrimet veneciane nė rajonin e Shkodrės dhe ishte pėr Republikėn, siē shprehej vetė Senati, "hapi i parė" pėr tė hyrė nė viset e ēliruara shqiptare.
Pėr tė mėnjanuar kėrkesat e herėpashershme tė zotėrve vendas pėr dėbimin e Venedikut nga viset shqiptare, Republika lejoi mbajtjen e Kuvendit Shqiptar nė qytetin e Lezhės, qė e kishte nėn zotėrim, dhe nė vitin 1445 Skėnderbeut dhe tė vėllait, Stanishės, i dha tė drejtat e privilegjet e qytetarisė veneciane. Interesat ekonomikė, politikė, ushtarakė e strategjikė tė Republikės sė Venedikut nė Shqipėri ishin pjesė e interesave jetikė tė saj nė tėrė pellgun e Mesdheut Lindor, ku kishte njė numėr tė madh zotėrimesh dhe qė vazhdimisht ishin nėn kėrcėnimin e pushtimit osman. Prandaj marrėdhėniet me sulltanėt osmanė kishin pėr Republikėn e Venedikut rėndėsi tė dorės sė parė dhe herė pas here ajo nėnshkruante traktate paqeje me ta, si mė 1446 etj. Njė politikė e tillė inkurajonte veprimtarinė pushtuese tė sulltanėve dhe dėmtonte luftėn e ballkanasve kundėr pushtuesve osmanė. Prandaj ishin tė pashmangshme kundėrshtitė midis Besėlidhjes sė Lezhės dhe Venedikut.
Pasi ēliroi Krujėn dhe viset e tjera shqiptare, Skėnderbeu qysh nė fund tė vitit 1443, deklaroi se "ishte trashėgimtar i Balshės dhe donte vendet qė kishin qenė tė tij", njė pjesė e tė cilave tashmė ishin nėn zotėrim venecian. Qė nė fillim tė shek. XV interesat e Kastriotėve ishin shtrirė edhe nė rajonin verior tė bregdetit shqiptar. Krahas qendrės tregtare e doganore tė Shufadasė, Gjon Kastrioti zotėroi nė bregdet Shėngjinin, si dhe shtėpi nė Ulqin. Prandaj ai e martoi njė vajzė tė tij me sundimtarin e rajoneve tė Kotorrit e tė Gentės, Stefan Gjurashin (Cėrnojeviēin). Gjoni tregtonte drithė nė Kotorr. Nė kuadrin e kėtyre interesave, Skėnderbeu do ti kėrkonte mė pas Venedikut Shėngjinin e Velipojėn dhe, bashkė me to, rajonin bregdetar pėrkatės, qė tė ishte sa mė afėr zotėrimeve tė kunatit tė tij. Nė kėtė kohė zotėrimet e Stefan Gjurashit njohėn njė zgjerim tė madh dhe shtriheshin nga rrethinat e Kotorrit deri nė Medun. Dėbimin e Venedikut prej kėtyre viseve nuk e kėrkonte vetėm Skėnderbeu, por pėrgjithėsisht e gjithė lėvizja politike shqiptare e kohės. Nevojat e luftės antiosmane pėr mjete ekonomike, pėr forca njerėzore e pėr zotėrimin e kėshtjellave, qė kishin rol parėsor nė mbrojten e vendit, kėrkonin qė edhe qytetet e kėshtjellat shqiptare, tė cilat ishin nėn Venedikun, tė integroheshin me viset e lira shqiptare.
Skėnderbeu u pėrpoq tė shfrytėzonte kundėr Venedikut edhe rrethanat ndėrkombėtare. Pėr fillimin e konfliktit me tė ai zgjodhi kohėn kur forcat ushtarake tė Venedikut luftonin nė Lombardi kundėr trupave tė dukės sė Milanos, qė ishte aleat i mbretit tė Napolit, Alfonsit V. Nė kuadrin e pėrgatitjeve ushtarake, Skėnderbeu i kėrkoi Alfonsit V, nė vitin 1447, anije lufte qė t'i pėrdorte pėr rrethimin e qyteteve bregdetare qė ishin nėn zotėrimin e Venedikut, si tė Durrėsit etj., por kėrkesa e tij nuk u plotėsua.
Si shkas pėr fillimin e luftės kundėr Venedikut duhet tė ketė shėrbyer kėshtjella e Dejės. Ajo kishte qenė nėn zotėrimin e Lekė Zaharisė dhe me vdekjen e kėtij nė fund tė vitit 1444, Deja kaloi nė duart e Venedikut. Ēėshtja e zotėrimit tė Dejės kishte futur nė mosmarrėveshje Nikollė Dukagjin, qė pėrkohėsisht e mori atė gjatė kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV, me Lekė Zaharinė, qė e mori atė mė pas, dhe me nėnėn e kėtij, Boksėn e dy nipėrit e saj, Pal e Lekė Dukagjinin, qė ia dorėzuan kėshtjellėn Venedikut.
Qysh nė verė tė vitit 1446 Nikollė Dukagjini ndėrmori sulme tė ashpra pėr pushtimin e Dejės, gjė qė ēoi nė acarimin e marrėdhėnieve me Venedikun. Ai mori Shasin. Nė kėto rrethana, nė vjeshtė tė vitit 1447, Skėnderbeu mblodhi Kuvendin e Besėlidhjes Shqiptare dhe u kėrkoi anėtarėve tė saj qė t'i shpallej luftė Republikės sė Venedikut nė rast se nuk dorėzonte Dejėn. Anėtarėt e Besėlidhjes e miratuan kėrkesėn e Skėnderbeut. Nė nėntor tė vitit 1447 "ushtria e fuqishme e Skėnderbeut", siē shpreheshin qeveritarėt venecianė, filloi luftėn dhe sulmoi Durrėsin, Dejėn dhe kėshtjella tė tjera nė rajonin e Shkodrės. Aksioni i tyre qe i fuqishėm dhe e detyroi Senatin e Venedikut qė, pėr tė pėrballuar gjendjen, tė vinte nė pėrdorim mjete tė shumta. Ai dėrgoi pėrforcime ushtarake nė zotėrimet e veta nė Shqipėri dhe shpalli se, personit qė mund tė vriste Skėnderbeun, do t'i jepte njė shpėrblim tė lartė e tė pėrjetshėm. Gjithashtu udhėzoi qeveritarėt e vet tė pėrēanin forcat vendase, sidomos tė shkėpusnin Pal e Lekė Dukagjinin nga Skėnderbeu dhe tė nxitnin ushtrinė osmane tė sulmonte shqiptarėt pėr t'i futur kėta nė njė luftė nė dy fronte njėkohėsisht.
Gjatė verės sė vitit 1448, duke mbajtur tė rrethuar Durrėsin e Dejėn, forcat ushtarake tė Besėlidhjes Shqiptare iu drejtuan zonės sė Shkodrės, qė ishte zotėrimi mė i rėndėsishėm i Venedikut nė tokat shqiptare. Nė sulmin mbi rajonin e Shkodrės mori pjesė edhe Gjergj Arianiti me forcat e tij. Pasi kaluan lumin Drin, nė brigjet e tij shqiptarėt u ndeshėn me ushtrinė mercenare veneciane tė komanduar nga Daniel Juriē Sebenēini dhe korrėn njė fitore tė shkėlqyer. Pas kėsaj ata iu drejtuan Shkodrės dhe Drishtit. Pėr tė mbėshtetur vazhdimin e veprimeve luftarake shqiptarėt ndėrtuan njė kėshtjellė mbi gėrmadhat e Ballecit, qė gjendej nė rrėzė tė malit Maranaj.
Kalimi i ushtrisė shqiptare nė thellėsi tė zotėrimeve veneciane, u pėrkrah fuqishėm nga banorėt e kėtyre viseve, tė cilėt shpėrthyen nė kryengritje dhe u bashkuan me ushtrinė e Lidhjes. Zotėrimet veneciane nė Shqipėri, siē shprehej Senati i Venedikut pėr situatėn e krijuar, ishin nė "flakėn mė tė madhe". Kjo i dha mundėsi ushtrisė shqiptare t'i shtrinte veprimet luftarake dhe tė futej nė thellėsi tė kėtyre zotėrimeve.
Nė kohėn qė vazhdonin veprimet luftarake nė zonėn e Shkodrės, rreth 10 mijė luftėtarė shqiptarė kaluan lumin e Bunės dhe sulmuan nė drejtim tė qytetit tė Tivarit, duke bashkėrenduar veprimet me disa mijėra ushtarė tė Stefan Gjurashit (Cėrnojeviēi), si dhe tė mbretit tė Bosnjės, Stefan Tomasheviqit, tė komanduara nga Stefan Maramonti.
Skėnderbeu me pjesėn kryesore tė ushtrisė nuk qėndroi gjatė nė zonėn e Tivarit. Ai kaloi nė krahinat lindore tė vendit pėr tė pėrballuar ushtrinė osmane qė, edhe nėn nxitjen e Venedikut, erdhi nė kėto ēaste nė Shqipėri pėr t'i vėnė forcat shqiptare midis dy zjarreve. Nė zonėn e Shkodrės Skėnderbeu la Hamza Kastriotin me njė pjesė tė forcave pėr tė vazhduar rrethimin mbi Dejėn e Drishtin. Pas largimit tė tij Venediku nxiti mosmarrėveshjet ndėrmjet Stefan Maramontit dhe Stefan Gjurashit dhe arriti tė ruante pushtetin e vet mbi qytetet qė shtriheshin nė bregun e djathtė tė lumit tė Bunės.
Kalimi i forcave ushtarake kryesore tė Skėnderbeut nė lindje tė vendit e lehtėsoi Venedikun nga trysnia ushtarake e shqiptarėve dhe i dha mundėsinė tė pėrforconte mbrojten nė zotėrimet e veta.
Republika e Venedikut ishte njė nga shtetet mė tė fuqishme detare e tregtare nė tėrė pellgun e Mesdheut dhe zotėronte njė numėr qytetesh e qendrash tė rėndėsishme ekonomike tė Ballkanit e mė gjerė. Nė kėtė kuadėr njė vend tė veēantė e rol parėsor kishin zotėrimet e Republikės sė Venedikut nė Shqipėri.
Rėndėsia ekonomike, politike dhe strategjike e zotėrimeve qė kishte nė tokat shqiptare, bėnte qė Republika e Venedikut t`i kushtonte nė ēdo kohė vėmendje tė veēantė ruajtjes sė kėtyre zotėrimeve dhe forcimit tė pozitave tė veta nė to. Pėr kėtė qėllim ajo shfrytėzoi gjendjen politike tė krijuar nė Shqipėri pas vitit 1443. Nga fundi i kėtij viti e mė pas, Senati i Venedikut shqyrtoi mundėsinė e kalimit nė duart e Republikės tė Gjirokastrės, tė Janinės e tė Kaninės, qė ende mbaheshin nga osmanėt. Duke shfrytėzuar rrethanat e krijuara nga vdekja e sundimtarit tė kėshtjellės sė Dejės, Lekė Zaharisė, nėpėrmjet nėnės sė kėtij, Boksės, qė ishte motėr e Tanush Dukagjinit, nė shtator tė vitit 1444 Venediku mori Dejėn, Shasin si dhe ndonjė kėshtjellė tjetėr tė paidentifikuar tė tij. Zotėrimi i Dejės kishte pėr Venedikun rėndėsi tė shumanshme. Nga ana ekonomike jepte tė ardhura jo tė pakta si qendėr doganore nė kryqėzim tė rrugėve tė rėndėsishme tregtare. Nė plan strategjik e ushtarak, si kėshtjellė ajo mbronte zotėrimet veneciane nė rajonin e Shkodrės dhe ishte pėr Republikėn, siē shprehej vetė Senati, "hapi i parė" pėr tė hyrė nė viset e ēliruara shqiptare.
Pėr tė mėnjanuar kėrkesat e herėpashershme tė zotėrve vendas pėr dėbimin e Venedikut nga viset shqiptare, Republika lejoi mbajtjen e Kuvendit Shqiptar nė qytetin e Lezhės, qė e kishte nėn zotėrim, dhe nė vitin 1445 Skėnderbeut dhe tė vėllait, Stanishės, i dha tė drejtat e privilegjet e qytetarisė veneciane. Interesat ekonomikė, politikė, ushtarakė e strategjikė tė Republikės sė Venedikut nė Shqipėri ishin pjesė e interesave jetikė tė saj nė tėrė pellgun e Mesdheut Lindor, ku kishte njė numėr tė madh zotėrimesh dhe qė vazhdimisht ishin nėn kėrcėnimin e pushtimit osman. Prandaj marrėdhėniet me sulltanėt osmanė kishin pėr Republikėn e Venedikut rėndėsi tė dorės sė parė dhe herė pas here ajo nėnshkruante traktate paqeje me ta, si mė 1446 etj. Njė politikė e tillė inkurajonte veprimtarinė pushtuese tė sulltanėve dhe dėmtonte luftėn e ballkanasve kundėr pushtuesve osmanė. Prandaj ishin tė pashmangshme kundėrshtitė midis Besėlidhjes sė Lezhės dhe Venedikut.
Pasi ēliroi Krujėn dhe viset e tjera shqiptare, Skėnderbeu qysh nė fund tė vitit 1443, deklaroi se "ishte trashėgimtar i Balshės dhe donte vendet qė kishin qenė tė tij", njė pjesė e tė cilave tashmė ishin nėn zotėrim venecian. Qė nė fillim tė shek. XV interesat e Kastriotėve ishin shtrirė edhe nė rajonin verior tė bregdetit shqiptar. Krahas qendrės tregtare e doganore tė Shufadasė, Gjon Kastrioti zotėroi nė bregdet Shėngjinin, si dhe shtėpi nė Ulqin. Prandaj ai e martoi njė vajzė tė tij me sundimtarin e rajoneve tė Kotorrit e tė Gentės, Stefan Gjurashin (Cėrnojeviēin). Gjoni tregtonte drithė nė Kotorr. Nė kuadrin e kėtyre interesave, Skėnderbeu do ti kėrkonte mė pas Venedikut Shėngjinin e Velipojėn dhe, bashkė me to, rajonin bregdetar pėrkatės, qė tė ishte sa mė afėr zotėrimeve tė kunatit tė tij. Nė kėtė kohė zotėrimet e Stefan Gjurashit njohėn njė zgjerim tė madh dhe shtriheshin nga rrethinat e Kotorrit deri nė Medun. Dėbimin e Venedikut prej kėtyre viseve nuk e kėrkonte vetėm Skėnderbeu, por pėrgjithėsisht e gjithė lėvizja politike shqiptare e kohės. Nevojat e luftės antiosmane pėr mjete ekonomike, pėr forca njerėzore e pėr zotėrimin e kėshtjellave, qė kishin rol parėsor nė mbrojten e vendit, kėrkonin qė edhe qytetet e kėshtjellat shqiptare, tė cilat ishin nėn Venedikun, tė integroheshin me viset e lira shqiptare.
Skėnderbeu u pėrpoq tė shfrytėzonte kundėr Venedikut edhe rrethanat ndėrkombėtare. Pėr fillimin e konfliktit me tė ai zgjodhi kohėn kur forcat ushtarake tė Venedikut luftonin nė Lombardi kundėr trupave tė dukės sė Milanos, qė ishte aleat i mbretit tė Napolit, Alfonsit V. Nė kuadrin e pėrgatitjeve ushtarake, Skėnderbeu i kėrkoi Alfonsit V, nė vitin 1447, anije lufte qė t'i pėrdorte pėr rrethimin e qyteteve bregdetare qė ishin nėn zotėrimin e Venedikut, si tė Durrėsit etj., por kėrkesa e tij nuk u plotėsua.
Si shkas pėr fillimin e luftės kundėr Venedikut duhet tė ketė shėrbyer kėshtjella e Dejės. Ajo kishte qenė nėn zotėrimin e Lekė Zaharisė dhe me vdekjen e kėtij nė fund tė vitit 1444, Deja kaloi nė duart e Venedikut. Ēėshtja e zotėrimit tė Dejės kishte futur nė mosmarrėveshje Nikollė Dukagjin, qė pėrkohėsisht e mori atė gjatė kryengritjeve tė viteve 30 tė shek. XV, me Lekė Zaharinė, qė e mori atė mė pas, dhe me nėnėn e kėtij, Boksėn e dy nipėrit e saj, Pal e Lekė Dukagjinin, qė ia dorėzuan kėshtjellėn Venedikut.
Qysh nė verė tė vitit 1446 Nikollė Dukagjini ndėrmori sulme tė ashpra pėr pushtimin e Dejės, gjė qė ēoi nė acarimin e marrėdhėnieve me Venedikun. Ai mori Shasin. Nė kėto rrethana, nė vjeshtė tė vitit 1447, Skėnderbeu mblodhi Kuvendin e Besėlidhjes Shqiptare dhe u kėrkoi anėtarėve tė saj qė t'i shpallej luftė Republikės sė Venedikut nė rast se nuk dorėzonte Dejėn. Anėtarėt e Besėlidhjes e miratuan kėrkesėn e Skėnderbeut. Nė nėntor tė vitit 1447 "ushtria e fuqishme e Skėnderbeut", siē shpreheshin qeveritarėt venecianė, filloi luftėn dhe sulmoi Durrėsin, Dejėn dhe kėshtjella tė tjera nė rajonin e Shkodrės. Aksioni i tyre qe i fuqishėm dhe e detyroi Senatin e Venedikut qė, pėr tė pėrballuar gjendjen, tė vinte nė pėrdorim mjete tė shumta. Ai dėrgoi pėrforcime ushtarake nė zotėrimet e veta nė Shqipėri dhe shpalli se, personit qė mund tė vriste Skėnderbeun, do t'i jepte njė shpėrblim tė lartė e tė pėrjetshėm. Gjithashtu udhėzoi qeveritarėt e vet tė pėrēanin forcat vendase, sidomos tė shkėpusnin Pal e Lekė Dukagjinin nga Skėnderbeu dhe tė nxitnin ushtrinė osmane tė sulmonte shqiptarėt pėr t'i futur kėta nė njė luftė nė dy fronte njėkohėsisht.
Gjatė verės sė vitit 1448, duke mbajtur tė rrethuar Durrėsin e Dejėn, forcat ushtarake tė Besėlidhjes Shqiptare iu drejtuan zonės sė Shkodrės, qė ishte zotėrimi mė i rėndėsishėm i Venedikut nė tokat shqiptare. Nė sulmin mbi rajonin e Shkodrės mori pjesė edhe Gjergj Arianiti me forcat e tij. Pasi kaluan lumin Drin, nė brigjet e tij shqiptarėt u ndeshėn me ushtrinė mercenare veneciane tė komanduar nga Daniel Juriē Sebenēini dhe korrėn njė fitore tė shkėlqyer. Pas kėsaj ata iu drejtuan Shkodrės dhe Drishtit. Pėr tė mbėshtetur vazhdimin e veprimeve luftarake shqiptarėt ndėrtuan njė kėshtjellė mbi gėrmadhat e Ballecit, qė gjendej nė rrėzė tė malit Maranaj.
Kalimi i ushtrisė shqiptare nė thellėsi tė zotėrimeve veneciane, u pėrkrah fuqishėm nga banorėt e kėtyre viseve, tė cilėt shpėrthyen nė kryengritje dhe u bashkuan me ushtrinė e Lidhjes. Zotėrimet veneciane nė Shqipėri, siē shprehej Senati i Venedikut pėr situatėn e krijuar, ishin nė "flakėn mė tė madhe". Kjo i dha mundėsi ushtrisė shqiptare t'i shtrinte veprimet luftarake dhe tė futej nė thellėsi tė kėtyre zotėrimeve.
Nė kohėn qė vazhdonin veprimet luftarake nė zonėn e Shkodrės, rreth 10 mijė luftėtarė shqiptarė kaluan lumin e Bunės dhe sulmuan nė drejtim tė qytetit tė Tivarit, duke bashkėrenduar veprimet me disa mijėra ushtarė tė Stefan Gjurashit (Cėrnojeviēi), si dhe tė mbretit tė Bosnjės, Stefan Tomasheviqit, tė komanduara nga Stefan Maramonti.
Skėnderbeu me pjesėn kryesore tė ushtrisė nuk qėndroi gjatė nė zonėn e Tivarit. Ai kaloi nė krahinat lindore tė vendit pėr tė pėrballuar ushtrinė osmane qė, edhe nėn nxitjen e Venedikut, erdhi nė kėto ēaste nė Shqipėri pėr t'i vėnė forcat shqiptare midis dy zjarreve. Nė zonėn e Shkodrės Skėnderbeu la Hamza Kastriotin me njė pjesė tė forcave pėr tė vazhduar rrethimin mbi Dejėn e Drishtin. Pas largimit tė tij Venediku nxiti mosmarrėveshjet ndėrmjet Stefan Maramontit dhe Stefan Gjurashit dhe arriti tė ruante pushtetin e vet mbi qytetet qė shtriheshin nė bregun e djathtė tė lumit tė Bunės.
Kalimi i forcave ushtarake kryesore tė Skėnderbeut nė lindje tė vendit e lehtėsoi Venedikun nga trysnia ushtarake e shqiptarėve dhe i dha mundėsinė tė pėrforconte mbrojten nė zotėrimet e veta.